Šilè Aksesuarų istorija
Šilè tai mamos ir dukros duetas, kuriame susipina kūryba, šiluma ir meilė rankų darbui.
Mama, profesionali siuvėja, siuvanti prabangias pramoginių šokių sukneles pasaulio čempionams!
Aš, Deimantė, jos dukra, nuo vaikystės buvau apsupta audinių, siūlų ir tyliai dūzgiančios siuvimo mašinos. Siuvimas visada buvo šalia, nors pati siūti ilgai nemokėjau. Bet namuose visada buvo iš ko kurti, tad barbės vaikystėje tikrai turėjo įspūdingas sukneles!
Kaip viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo netikėtai, per pirmąjį karantiną. Teko sėdėti namie, trūko veiklos, o mintyse kirbėjo sena idėja, turėti gražių scrunchie gumyčių, kokias matydavau pas amerikietes. Kodėl jų tiesiog nenusipirkau, nežinau? Ir gal gerai, nes vieną dieną tiesiog nusprendžiau pasisiūti pati. Medžiagų namuose netrūko, pasiėmiau storą, visiškai gumytėms netinkamą audinį ir su adata rankomis pasiuvau pirmąją gumytę. Kreivą, šleivą, bet pavyko! Parodžiau ją mamai, ir taip ji mane išmokė naudotis siuvimo mašina. Taip viskas ir prasidėjo.
Pirmieji žingsniai
Pirmąsias gumytes įkėliau į „Vinted“ , vos po 50 centų. Ir ką jūs manot? Jas pirko puikiai. Pradžioje daug kas nesisekė, mama taisė, mokė, padėjo.
Tėtis, kuris nusimano kompiuteriuose, paragino sukurti svetainę, su jo pagalba atsirado ir pirmasis mano el. butikėlis.
Reikėjo ir vardo. Norėjau kažko įdomaus, madingo, su akcentais (à, è…). Buvau sugalvojusi Demàs nuo mano vardo Deimantė + „mandra” galūnė. Tada mama užsiminė apie mūsų gyvenamą vietą, juk gyvename tarp miškų ir šilų. Tai ir užvedė mane ant kelio. Taip gimė Šilè, vardas, atspindintis gamtą ir vietą, kurioje gimsta visi mūsų aksesuarai.
Kitos idėjos
Prekyba gumytėmis sekėsi visai neblogai, ypač tada, kai vieną dieną įsigijome labai gražių, švelnių spalvų audinių. Iš jų pasiūtos gumytės greitai atrasdavo savo pirkėjus. Tuomet nusprendėme, kad laikas pasireikšti ir mamai. Ji pradėjo siūti pižamas ir chalatus. Pirmąją pardavimo dieną vos spėjome suktis, užsakymų buvo tiek, kad sunku buvo suspėti.
Tačiau laikui bėgant pižamų ir chalatų siuvimas ėmė varginti. Mama dienomis darbe siūdavo, o vakare turėdavo vėl sėsti prie mašinos. Pradėjo trūkti jėgų ir džiaugsmo, todėl nusprendėme šios veiklos atsisakyti.Vėliau galvoje sukosi nauja idėja, kurti apatinį trikotažą: braletes, liemenukus, kelnaites. Mama net lankė specialius kursus, įsigijome tam skirtą įrangą, pasisiuvome kelis komplektus. Tačiau galiausiai supratome, kad šiam projektui dar nesame pasiruošusios, pasidėjome jį į šoną, gal ateičiai.
Kadangi liko nemažai apatiniams skirtų audinių, nutarėme juos panaudoti kitaip, taip visai natūraliai gimė mūsų tiulinės kojinaitės. Netikėtas, bet labai žavus kūrybinis eksperimentas.
Šiandien
Šiandien Šilè aksesuarai vis dar gyvuoja, nors gyvenimas kartais paspaudžia laiko atžvilgiu, kūryba ir veikla nesustoja. Svarbiausia, kad viską darome kartu.Mama iki šiol padeda: kerpa medžiagas, planuoja, palaiko. Aš, siuvu. Kirpti vis dar nemoku lygiai, bet gal ir nereikia, kai šalia yra mama. Tikiu, kad Šilè dar labiau įsižiebs su nauja energija. Nes tai ne tik verslas. Tai mūsų istorija. Mūsų bendras kūrinys.